Atvykę į Varnių regioninio parko būstinę, pradėjome kelionę po bebrų namus. Nusiavę batus, gido Andriaus vedami, basomis, vorele bridome pelke, tyrinėjome bebrų statybinę išmonę. Juk kelias nežinomas, viskas nauja ir įdomu. Apie valandą teko keliauti tikrų tikriausia aukštapelke, o mokiniai netgi patyrė, ką reiškia „įsmukti“ pelkėje, kuri, galima sakyti, tokią karštą vasaros dieną visus ir atvėsino. Mokiniai trasą įveikė, o nuotykiai Varnių regioninio parko lankytojų centre tęsėsi. Čia mus pasitiko vyriausiasis specialistas – kultūrologas Linas Šedvilas, kuris, papasakojęs žemaitiškai apie Varnius, skyrė užduotį ir vaikams: mokiniai perskaitė eiliuotą tekstą ant sienos apie katiną ir pelę, suprato gido žemaičiavimą.

    Parke galima buvo pamatyti ir retus augalus, vienas jų – gegužraibė (lietuviškoji orchidėja), kuri saugoma ir įrašyta Lietuvos raudonojoje knygoje. Taip pat grožėjomės savo taureles atveriančia saulašare, matėme samanoms giminingą kiminą. Sužinojome, kad pupalaiškis tonizuoja ir veikia žmogaus organizmą, kaip kava. Po to mūsų laukė Pavandenės alkakalnis, nuo čia atsiveriantis vaizdas į šalia tyvuliuojantį Glūdo ežerą, buvusį dvaro parką. Matėme ir dvarininkų Sakelių kolumbariumą bei užlipome ant Sprūdės piliakalnio. Čia ėjome, ieškojome ir skaičiavome, kiek gi galima rasti medinių statulų – stabų „baibokų“. Braidėme Lūksto ežere. Jis toks vienintelis Lietuvoje, nes jame randama gintaro.

    Toliau kelionė tęsėsi Varniuose. Aplankėme Varnių bažnyčią – buvusią katedrą, žemaičių vyskupų rezidavimo vietą. Mokiniams didžiulį įspūdį paliko vyskupo Motiejaus Valančiaus kambarėlis, esantis bažnyčios aukštutiniame kampe. Į jį teko keberiotis siaurais senoviniais laiptais. Kelionę baigėme Varnių miestelio centre, prie paminklo vyskupui Motiejui Valančiui.

    Karščio alinami, bet skanių ledų gaivinami, kelionės įspūdžių praturtinti pasiekėme namus.

Informaciją pateikė mokytojas Stanislav Chveduk